Siuvinėjimo istorija
Siuvinėjimas buvo žinomas dar nuo gilios senovės ir jos lopšys, kaip ir kiti menai, buvo Rytai. Azijoje šis menas klestėjo anksčiau nei apie jį sužinojo graikai ir romėnai. Graikai jį perėmė iš persų, kai Aleksandras Makedonietis pamatė Azijos tautų prabangą. Asyrai ir žydai ištobulino siuvinėjimą, kurį išmoko iš Egipto tautos. Iki šių laikų išliko siuvinėjimo motyvų ant faraonų sarkofagų ir jų kapų. Senovės tautos drabužius gamindavo iš vilnos ir lino. Jau tada būdavo siuvinėjami piemenų apsiaustai. Tačiau tai buvo grubūs, netaisyklingi raštai. Viskas pasikeitė vėliau, kai Indijoje buvo rastas medvilnės panaudojimas. Ten pagaminti ploniausi audiniai ant kurių buvo siuvinėjama šilkiniais, popieriniais ir, pagaliau, auksiniais siūlais. Romėnai su siuvinėjimu susipažino apie 150m. prieš mūsų erą. Žinoma tiksliai, kad Romoje pirmas garbingas žmogus, pasirodęs auksu siuvinėtais drabužiais, buvo Trakvinijus Senasis. Apie šilką, kuris kilęs iš Kinijos, persai, indai ir egiptiečiai sužinojo prieš pat Kristaus gimimą. Romoje jis atsirado J. Cezario laikais.Justinijano laikotarpiu, pasinaudojus pavogtom iš kiniečių šilko lervom, buvo pradėta pirma šio audinio masinė gamyba, pirma Mažojoje Azijoje o vėliau ir Egipte, pietų Europoje. Aplamai, Bizantijos laikotarpiu, siuvinėjimas labiausiai ištobulėjo. Buvo puošiama ne tik drabužiai, apsiaustai bet ir avalinė, durklų dėklai, balnai arkliams, pradėta siuvinėti sidabru. 
Prancūzai siuvinėjimą išpopuliarino VI a., panašiu laiku anglai o vėliau ir germanai. Dauguma buvo vaizduojama Švento rašo motyvai, kariniai epizodai. Kryžiaus žygio laikotarpiu Vokietijoje, šv. Henriko žmona vengrė šv. Stefana, prie rūmų atidarė audinių audimo, siuvinėjimo dirbtuves, kuriose, pirma karta, buvo sukurtas “vengriškas dygsnis” (kai visas fonas buvo užpildomas zigzagu). Šiuo laikotarpiu siuvinėjimas sugrįžo į Italija ir ten labai paplito. Tačiau vis vien tai buvo prabangos dalykas ir dėvėti apdarus galėjo tik turtingos personos. Dauguma gaminių buvo siuvinėjama vienuolynuose. Įžymiausi Italijos puošybos meistrai gyveno Venecijoje ir Milane. Net dailininkai, tokie kaip Rafaelis, piešdavo siuvinėjimo eskizus. Ispanai, kopijuodami italus, pasiekė taip pat aukštumų šioje sritį. Saksonijoje ilgą laiką tradiciškai buvo siuvinėjama ant balto audinio baltai. Šis stilius ir dabar labai populiarus pasaulyje. Aukštuomenės damos, tokios kaip Jekaterina Mediči, Marija Stiuart, Marija Antuaneta, mėgo laisvalaikiu siuvinėti. Pradžioje raštai buvo kopijuojami iš rankų į rankas, vėliau siuvinėjimo piešiniai buvo išleidžiami knygų pavidalu. Pirmas piešinių rinkinys buvo išspausdintas 1527m. Pierre Quinty, kurių daugumą sudarė gėlių motyvai. Pirma siuvinėjimo mašina sukurta 1821m. Prancūzijoje, tačiau nei autoriaus nei veikimo principo istorijoje neišliko. Po 4 metų Barthelemy Thimonnier d’Amplepis sukūrė naują mašiną, kuri nebuvo labai patogi masiniui naudojimui. Tik 1854m. Geilmano staklės padarė perversmą šioje srityje. Vėliau jas dar patobulino Barb Shmitz. Tačiau, iki šių laikų, siuvinėti sudėtingus raštus buvo neįmanoma, nes piešinio įvedimas į stakles kainavo per brangiai.
XX a. pradžioje staklių madas diktavo austrai, šveicarai ir vokiečiai, dabar lyderiai japonai. Programinės įrangos lyderiai šioms mašinoms yra Pulsemicro (nemokama programa siuvinėjimo formatui peržiūrėti www.pulsemicro.com/ambassadordownload ), siuvinėjimo siūlų etalonas www.madeira.de , aplikacijai naudojami lazeriai www.gmi.it , siuvinėjimo aksesuarai www.gunold.de , populiariausias žurnalas www.eurostitch.com , didžiausia paroda šioje srityje www.imb.de . Rankų siuvinėjimas ir dabar skaitosi prabangos, kokybės ir tikslumo standartas, tuo labiau, jai reikalingas vienodas piešinys abiejose pusėse. Jį daugumoje naudoja aukštos mados namai, o buityje labiau paplitęs siuvinėjimas kryželiu www.krestom.ru .
