Nerinai.lt - nėriniai, mezginiai, nėrinių brėžiniai, pamokos bei patarimai - Siuvinėjimo būdai

Siuvinėjimo būdai

Siuvinėjimo įrankiai:

a)      Adatos;

b)       tiesios ir lenktos žirklės;

c)      antpirštis;

d)      badiklis;

e)      lankeliai;

f)       lekalas.

Siuvinėjant patogiausia į adatą verti 50—60 cm ilgio siūlą. Tik daigsto­ma ilgesniais siūlais.

SIŪLO PRITVIRTINIMO BŪDAI

Rankdarbis turi būti tvarkingas abiejuose pusėse, todėl prade­dant ir baigiant siuvinėti reikia kruopščiai paslėpti siūlą. Pradedančioms siuvinėti geriausia Į adatą įsiverti sulenktą siūlą (a). Padarius trumpą dygsnį gerojoje audinio pusėje, sulenktąjį siūlo galą nevisiškai pritraukus reikia perkišti adatą per kilpelę (b). Tačiau tokį siūlo tvir­tinimo būdą ne visada galime taikyti. Juk dažnai siuvinėjame su viena siūlo gijele, o sulenktas siūlas pasidaro dvigubas. Taip pat baigus ornamentą vie­noje vietoje ir pradedant kitoje, reikėtų vis imti naują siūlą.

Patogiausia siūlą įdaigstyti į audinį. Šiuo būdu pradedant siuvinėti, siū­las smulkiais dygsneliais įdaigstomas į audinį toje vietoje, kur bus siuvinė­jama (c). Sunkiau taip pradėti sekasi, kai siuvinėjama daigsto dygsniu ar virvute. Tada, įdaigsčius siūlą, padaromas trumpas dygsnelis at­gal (d) ir siuvinėjama numatytu dygsniu. Nesunku sutvirtinti siūlą ir maža kilpele (e).

       Pabaigus siūlą ar siuvinėjamą ornamentą, reikia siūlo galą paslėpti iš­virkščioje rankdarbio pusėje. Siuvinėjant pilnojo siuvinėjimo būdais, siūlas pakišamas po siuvinėta vieta ir iš karto trumpai nukerpamas. Siuvinėjant virvute, grandinėle, kilpute ir kitais dekoratyviniais dygsniais, blogojoje pusė­je siūlas užkabinamas dviem trimis dygsneliais už dygsnio, O likęs siūlo galas trumpai nukerpamas.

DAIGSTO DYGSNIS

Pats paprasčiausias dygsnis. Jis dar vadinamas dygsniu prieš adatą ir už adatos arba dygsniu adata pirmyn ir adata atgal. Tai ir vienas iš pagrin­dinių dygsnių, kuriuo siuvinius galima laikinai susiūti bei sudaigstyti prieš matuojant arba audimus suraukti

Siuvinėjant daigsto dygsnis sudaromas iš viršutinio (gerojoje audinio pusėje) ir apatinio (blogojoje audinio pusėje) dygsnių, kurie sudaro siūlės raportą. Dygsnio ilgis parenkamas pagal daigsto dygsnio paskirtį. Jeigu juo užpildomas fonas arba pažymimi piešinio kontūrai, tai viršutinis dygsnis bus ilgesnis už apatinį. Tada į dygsnio ilgio tikslumą nekreipiama daug dėmesio. Tačiau dažnai šis dygsnis taikomas kaip dekoratyvinis. Dažniausiai dygsnio ilgis gerojoje ir blogojoje audinio pusėje parenkamas vienodas.

Daigsto dygsnis primena punktyrinę liniją. Paprastai siuvinėjama iš de­šinės pusės į kairę. Norint išsiuvinėti tiesią dygsnių eilutę, galima ištraukti ar tik truputį patraukti audinio siūlą arba ant audinio liniuote ir pieštuku pažy­mėti tiesią liniją. Iš punktyrinių daigsto dygsnelių galime sudaryti įvairiausius vienspalvių ir spalvotų siūlų raštus (a, b).

DAIGSTO DYGSNIO IŠVESTINĖS SIŪLĖS

Daigsto dygsnio siūlė yra pati paprasčiausia ir lengviausia. Šias siūles galima padaryti įdomias ir dekoratyvines, perpinant tos pačios ar kitokios spalvos siūlais. Pirmiausia išsiuvinėjama tiksli daigsto dygsnio siūlė. Tada adata kitas siūlas iškaišomas per viršutinius dygsnius. Audinys neliečiamas ( c—h).

Tokiomis dekoratyvinėmis siūlėmis gali būti puošiami drabužiai, staltie­sės, staltiesėlių kraštai. 

RANKINĖ MAŠININĖ SIŪLE

Ši siūlė siuvinėjama kaip daigsto dygsnis už adatos. Čia viršutinis daigsto dygsnis liečiasi prie kito (2,4 pav, b ir 2.5 pav,). Taisyklingame siūlės raporte dygsnis blogojoje pusėje yra dukart ilgesnis už dygsnį gerojoje pusėje. Ge­rojoje pusėje ši siūlė panaši į siuvamosios mašinos.

VIRVUTĖS DYGSNIS

Virvutės dygsnis taikoma kaip savaran­kiška siūlė ir prie kitų siuvinėjimo būdų: gėlių stiebeliams, lapų koteliams, įvairioms tiesioms ir vingiuotoms linijoms siuvinėti.

Virvutės siūlės dygsniai gerojoje pusėje yra dvigubai ilgesni negu blo­gojoje audinio pusėje. Dygsniai gerojoje pusėje yra beveik lygiagretūs su pagrindine siūlės linija. Dažniausiai virvutė siuvinėjama adatos smaigalį at­sukus į save. Pirmasis ir antrasis dygsniai yra vidutinio dydžio. Adata ištrau­kiama pirmojo dygsnio viduryje (a).

Dygsniai daromi visiškai vienodi. Jie turi gulti vienas prie kito. Padarius kiekvieną dygsnį, siūlas turi būti nuverčiamas vis į tą pačią pusę — į dešinę (b) arba į kairę (c). Virvutės dygsnis gali būti įstrižesnis (d).

KILPINIS DYGSNIS

Kilpiniu dygsniu apsiuvinėjami rankdarbių kraštai tiesiomis (1a) ir banguotomis (1b) linijomis, siuvinėjamos skylutės (1c), gėlytės (1d). Tai yra pagrindinis dygsnis siuvinėjant karpytiniu būdu, aplikacijomis ir kai kur kitur.

Yra didelė kilpinio dygsnio siūlių įvairovė. Šias siūles galima siuvinėti vienspalviais ir kelių spalvų siūlais (2).

Siuvinėjant kilpiniu dygsniu, patogiausia adatą laikyti smaigaliu į save. Siuvinėjimo kryptis yra iš kairės į dešinę. Taigi, kiekvieną kartą perdūrus au­dinį, nereikės siūlo pakišti po adata, o tik kairiosios rankos nykščiu prispaus­ti, kad iš kilpelių susidariusi pynelė būtų vienoda, siuvinėjama vienodais dygsniais, be to, ištraukus adatą iš audinio, siūlas tempiamas audinio pa­viršiumi, o ne statmenai.

Pasibaigus siūlui ar baigus siu­vinėti, adatą įsmeigiame šalia pas­kutinės kilpelės, o blogojoje pusėje siūlas paslepiamas po siuvinėjimu Toliau naujai įvertas siūlas įdaigstomas į tą audinio vietą, kur bus siu­vinėjama, o adata užkabinama pas­kutinė siuvinėta kilpelė. Tada nesi­matys, kur baigta ir pradėta siūlė.

GRANDINĖLĖS DYGSNIS

Grandinėlės dygsniu lietuvės rankdarbius siuvinėdavo jau labai seniai. Šiuo dygsniu buvo puošia­mos prijuostės, galvos apdangalai, apatiniai sijonai. Grandinėlė derinta ir su kitais siuvinėjimo būdais.

Šiuo būdu patogiausia siuvinėti pasukus audinį taip, kad dygsniuo­tume adatą atsukę smaigaliu į save. Gerojoje pusėje grandinėlės siūlė at­rodo kaip eilė kilpų ir primena vąše­liu nertą pynelę, o blogojoje pusėje atrodo kaip mašininė siūlė.

Dirbama taip. Pritvirtintas prie audinio siūlas ištraukiamas į gerąją pusę ir daromas numatyto ilgio dygs­nis. Adata neištraukiama, o po ja pa­kišamas siūlas, tiesiant jį iš kairės pu­sės į dešinę ( a ir b). Tada adata ištraukiama, o siūlas nestipriai pritempiamas. Gaunama kilpelė. Ki­ta kilpelė padaroma adatą duriant į padarytos kilpelės galą šalia ištrauk­to siūlo. Siūlas vėl pakišamas po adata. Ši ištraukiama iš audinio ir su­daroma nauja grandinėlės kilpa. Taip siuvinėjant, galima išraityti įvairius vingelius (c, d) arba užpil­dyti visą plotą.

Iš grandinėlės dygsnių galima sudaryti gėlių žiedelius, lapelius, eg­lutes, išdėstyti dygsnius iš atskirų grandinėlės kilpų. Gran­dinėlės dygsnis dažnai jungiamas su eglutės dygsniu.

EGLUTĖS DYGSNIS

Eglute siuvinėjama panašiai kaip grandinėle, nes čia siūlas lieka po adata. Pritvirtinus siūlą, adata du­riama per audinį skaitmenimis sužy­mėta tvarka — 1, 2, 3, 4 (a ir b). Iš eglutės dygsnių galima su­daryti įvairias siūles (c—h).

Iš eglutės dygsnio siūles galima sudaryti kryputę (i) Pritvir­tinus siūlą, siuvinėjama viena eglutės pusė. Tada dviem dūriais 1-2 siu­vinėjama antroji eglutės pusė.

Galima siuvinėti vien eglutės dygsniu arba jungti su kitų dygsnių siūlėmis — grandinėle (j ir k), pintiniu (m), virvutės ir kitais dygsniais.

PINTINIS DYGSNIS

Pintiniu dygsniu siuvinėti nesudėtinga. Siūlės viršutinėje ir apatinėje da­lyje dygsniai susikryžiuoja, todėl tai kartais vadinama siuvinėjimu kryželiu.

Siūlė siuvinėjama taip. Pritvirtinus siūlą audinyje (1 taškas), pirmiausia daromas dygsnis iš kairės pusės į dešinę, adata smeigiama aukš­čiau 2 ir 3 taškuose numatytu atstumu, siūlas pritraukiamas. Paskui adata smeigiama 4 ir 5 taškuose, esančiuose priešingoje pusėje. Gaunamas pa­sviręs dygsnis, einantis žemyn iš kairės į dešinę ir t. t.(a).

Siuvinėjant pintiniu dygsniu, blogojoje rankdarbio pusėje susidaro dvi horizontalios dygsnių eilės. Šie dygsniai gali būti reti kaip daigsto (a) arba panašūs į mašininę siūlę (b) ar virvutę (c). Tai pri­klausys nuo to, kokio tankumo siūlė siuvinėjama.

Pintinio dygsnio siūlę galima siuvinėti ir kitu būdu (d). Tuo atveju blogojoje puseje gaunama vertikalių dygs­nių eilė.  Yra ir daugiau būdų siūlei paįvairinti:

LYGUSIS DYGSNIS

Lygusis dygsnis kitaip dar vadinamas austiniu arba siuvinėjimu pluoš­teliu (1). Siuvinėjant lygiuoju dygsniu, siūlai gula šalia vienas kito lygiagrečiai. Dažniausiai dygsniai yra statmeni siuvinėjimo linijai (2 a), bet gali būti pasvirę i dešinę arba į kairę (2 b ir c).

Lygusis dygsnis taikomas spalvotam ir įvairiaspalviam siuvinėjimui. Lygiosios siūlės gali būti plokščios arba iškilusios. Kad išlaikytume tiesias linijas, ištraukiamas arba patraukiamas audi­nio siūlas. Labai mėgstami siuvinėti įvairių formų piešiniai pilnuoju būdu (2 d).

Lygusis dygsnis gali būti vienpusis — gerojoje audinio pusėje jis yra įstrižas arba statmenas, o blogojoje — trumpi horizontalūs dygsneliai dviem eilėmis per 1—2 audinio siūlus (3).

KRYŽELIO DYGSNIS

Siuvinėjimui kryželiu labai patogus specialus audinys, kurio metmenų ir ataudų siūlai vienodai persipynę, yra vienodo storio ir gerai matomi. Siu­vinėjimo raštas paprastai piešiamas ant languoto popieriaus.

Kryželiu siuvinėjama dviem būdais. I — kai pirmiausia išsiuvinėjama tik pusė kryželio (a), o grįžtant — antroji pusė (b). II būdas — kai kiekvienas kryželis išsiuvinėjamas iš karto (c ir d).

PUMPURĖLIO DYGSNIS

Įvairios pumpurėlio dygsnio siūlės taikomos gėlių viduriukams siuvinėti, žiedlapiams ar vingeliams papuošti. Patys paprasčiausi pumpurėliai išsiuvinėjami 2, 3 ar daugiau dygsnių duriant beveik į tą pačią vietą (a).

Kitas pumpurėlių siuvinėjimo būdas, kai siūlas apsukamas ant adatos (b). Pritvirtintas siūlas su adata ištraukiamas į gerąją pusę. Kairiąja ranka siūlas įtempiamas ir kelis kartus apsukamas apie adatą. Ada­ta smeigiama į tą pačią vietą (arba arti jos), iš kurios buvo ištraukta. Užvy­niotą ant adatos siūlą reikia prilaikyti kairiosios rankos nykščiu. Užvyniojimas neturėtų būti labai stiprus, nes per jį bus sunku pertraukti adatą su siūlu. Tada adata pertraukiama per apvyniotą siūlą bei audinį ir perkeliama į kitą numatyto pumpurėlio vietą.

Galima pumpurėlį siuvinėti trimis etapais. Adatą su siūlu ištraukus į gerąją pusę, daromas trumpas dygsnelis (c). Siūlas iki galo nepritraukiamas, o paliekama kilpelė, pro kurią prakišama adata su siūlu (d). Pritraukus siūlą, susidaro dekoratyvinis mazgelis. Tada ša­lia jo daromas trumpas dygsnelis ir adata perkeliama į tą vietą, kurioje bus naujas mazgelis (e).

Panašiai siuvinėjama mazgytinė siūlė. Ištraukus adatą su siūlu į gerąją pusę, siūlas paklojamas ant audinio ir ant jo vienodu atstumu daromi maz­gai. Paklotas siūlas prilaikomas kairės rankos nykščiu. Adata duriama į au­dinį po ištiestu siūlu numatytoje mazgelio vietoje (1 a). Mazgytinę siūlę galima daryti ir nepaklojus siūlo (1 b).

Dygsnis, gaunamas apvyniojus siūlą apie adatą daug kartų, vadina­mas kirmėlaite arba vikšreliu (2). Iš tokių dygsnių siuvinėjamos ro­žytės, chrizantemos ir lapeliai, piešinyje nurodant tik jų vietą. Piešti jų nerei­kia. Storu siūlu taip siuvinėjami mezginiai ir kt.

 ADINUKĖ

Adinukė priskiriama prie vienspalvio siuvinėjimo. Siuvinėjimu adinuke puošiami marškiniai, palaidinės, skarelės, nosinės, prijuostės, apatiniai sijonai, lovos baltiniai. Siuvinėjama tokios spalvos siūlais kaip audinys. Lietuvėms būdingiausia baltoji adi­nukė (baltas audinys siuvinėjamas baltais siūlais). Senovėje moterys pačios labai plonai verpė lininius siuvinėjimo siūlus. Juos stipriai susukdavo iš dviejų ar trijų gijų, skalbė, balino. Tokie siūlai būdavo labai balti ir blizgėdavo. Po kiekvieno skalbimo tokiais siūlais išsiuvinėtas rankdarbis darydavosi vis baltesnis ir gražesnis. Atsiradus medvilniniams siūlams, lininius ir medvilninius rankdarbius imta siuvinėti pirktiniais medvilniniais siūlais.

Raštus sudaro pailgi lapeliai su žiedeliais, įvairiomis gėlytėmis su pilnais ir skylėtais žiedlapiais. Adinukės raštai primena vašku puoštų margučių raštus (2.29 pav.).

Siuvinėjant adinuke, be adatos reikalingos smailios, aštrios žirklutės ir badiklis skylutėms audinyje pradurti. Badiklis gaminamas iš rago, medienos ar metalo. Lankelis  nebūtinas. Ar jo reikia, sprendžia pati siuvinėtoja. Jeigu siuvinėjant audinys nesuraukiamas, tai galima jį ištempti ant kairės rankos pirštų. Be lankelio siuvinėjama sparčiau.

Adinukė skirstoma į paprastąją (plokščiąją) ir iškiliąją (reljefinę), kurių kiekviena dar gali būti pilnoji arba kiauroji. Tame pačiame rankdarbyje daž­nai siuvinėjama įvairių rūšių adinukėmis.

Adinukė siuvinėjama lygiuoju dygsniu  — stačiu ir pasvi­rusiu, o kartais kilpiniu ir virvutės dygsniu. Siuvinė­jama iš kairės į dešinę ar atvirkščiai — kaip patogiau. Svarbu, kad dygsniai būtų lygūs, vienodos krypties, glaudžiai vienas prie kito gultų ir būtų siuvi­nėjama tiksliai pagal nubrėžtą rašto liniją.

Siuvinėjant iškiliąja adinuke, rašto dugnas užpildomas viršutiniu daigsto dygsniu, rankine mašinine siūle arba pintiniu dygs­niu. Tada ant jo viršaus siuvinėjama lygiuoju arba kilpiniu dygsniu Kuo tankesni daigstymo dygsniai, tuo iškilesnis išsiuvinėtas paviršius. Norint gauti iškilų paviršių, daigstyti galima storesniais siūlais, negu siuvinėti.

Adinukės piešinys ant audinio tiksliai perpiešiamas per kopijavimo po­pierių. Apvalias skylutes ar pilnus taškus, bangeles perpiešti patogu specia­liu lekalu su skylutėmis. Perpiešto rašto kontūrai išdaigstomi viršutiniu (penki audinio siūlai po adata, vienas ant adatos) daigsto dygsniu ne ant pačios rašto linijos, o šalia — į rašto vidinę pusę. Rašto linijoje duriami dygsniai siuvinėjant pilnai. Taip gaunamas tikslesnis išsiuvinėtas raštas.

Kilpiniu dygsniu apsiuvami audinio pakraščiai (a ir b). 

Šiuo būdu pakraščius galima išsiuvinėti įvairiomis bangelėmis ir danteliais. Rašto kontūrai kruopščiai išdaigstomi, o siuvinėjamas paviršius užpildomas pasirinktu dygsniu. Kontūro pridaigstymas kraštui suteiks ne tik iškilumo, bet ir stiprumo. Toks kraštas neišsitampys lyginamas. Bangeles bei dantelius galima apsiuvinėti ir lygiuoju dygsniu.

Apsiuvinėtas pakraštys apkarpomas (geriau išskalbus ir išlyginus).Dideli pilni taškai siuvinėjami lygiuoju dygsniu. Išpiešti rašto kontūrai apdaigstomi. Tada rašto dugnas tankiai išdaigstomas, kaip parodyta pa­veiksle (1), ir išsiuvinėjamas lygiuoju dygsniu. 

 1

Pailgi lapeliai prieš siuvinėjant taip pat tankiai išdaigstomi (2a) ir tada išsiuvinėjami lygiuoju stačiu (2b) ar pasvirusiu (2c) dygsniu. Lapeliai gali būti siuvinėjami ir kitais būdais (2d—f).

Kiaurojoje adinukėje skylutės gali būti įvairių pavidalų: apvalios, ovalios. trikampės ir lapelio pavidalo. Dažniausiai siuvinėjamos apvalios skylutės. Nedidelės pirmiausia aplink apdaigstomos vieną ar du kartus, badikliu praduriama skylutė, praskiriant audinio siūlus. Skylutės pakraštys apsiuvamas tankiai lygiuoju dygsniu. Adata duriama iš skylutės centro į kraštą, iš blogo­sios pusės į gerąją. Siūlas pritempiamas, kad apsiuvami praskirti audinio siūlai susispaustų (3).

 Kartais apvalios skylutės sukomponuojamos grupėmis, kurios sudaro ap­skritimus, tiesias ir lenktas linijas (c ir d).

Dažnai apykaklių, skarelių kraštai išsiuvinėjami skylučių grandinėlėmis. Tokios skylutės siuvi­nėjamos visos kartu, o ne kiekviena atskirai. Perpieštos ant audinio skylutės išdaigstomos jungiant, kaip parodyta (4a).

Siuvinėjamos taip pat kartu ta pačia tvarka — vienos skylutės apačia, šalia esančios — viršus, o grįžtama — atvirkščiai. Nuo skylutės prie skylutės pereinama jun­giamuoju dygsniu. Apsiūti skylutes galima ir kitu būdu: išsiuvinėti skylučių viršų, o grįžtant — apačią arba atvirkščiai (4b),

Jei skylutės eina rankdarbio pakraščiu, jos gali būti apsiuvamos ir kil­piniu dygsniu. Siuvinėjant didesnes apvalias, keturkampes, trikampes arba ovalias sky­lutes, apdaigsčius šalia kontūro smulkiais dygsneliais, įkerpama                

aštriomis žirklutėmis figūros viduryje kryžmai (5).

Dideles įvairių pavidalų skylutes galima papuošti ažūriniais išpynimais (6).

Adinukė derinama su kitais siuvinėjimo būdais: karpytiniu ir siuvinėjimu peltakiais. Ypač paplitęs peltakių derinimas su baltąja adinuke, siuvinėjant tautinių drabužių marškinius ir prijuostes.

Spalvota adinukė:

KARPYTINIS SIUVINĖJIMAS

Šis siuvinėjimo būdas gražus ir nesudėtingas. Rašto kontūrai apsiuvinėjami kilpiniu dygsniu, o audinys iškarpomas. Šiuo būdu siuvinėjamos staltiesės, staltiesėles, servetėles, takeliai, užuolaidėlės, drabužiai. Karpytinio siuvinėjimo būdais puošiami švarkai, liemenės ir net paltai.

Karpytinio siuvinėjimo raštas dažniausiai jungiamas su rankdarbio krašto siuvinėjimu. Kraštas siuvinėjamas kilpiniu dygsniu įvairiomis ban­gelėmis ir vingeliais. Toks kraštas siuvinėjamas taip pat kaip adinuke.

Siuvinėjant karpytiniu būdu, pirmiausia ant audinio perkeliamas raštas. Rašto kontūrai išdaigstomi. Tai padarius, kraštas būna stipresnis, o apkirp­tas, nešiojamas, skalbiamas ir lyginamas neišsitampo, taip pat būna iš­kilesnis.

Jei karpytinio rašto kiaurymės yra didelės, kontūro kraštai jungiami skersinėliais — tilteliais. Skersinėliai padaromi prieš apsiuvant kon­tūrą kilpiniu dygsniu. Jungiamieji skersinėliai įtvirtinami viename kontūro kraš­te, įdaigstant siūlą į tą audinio vietą, kuri bus apsiuvinėjama kilpiniu dygsniu. Tada siūlas įtvirtinamas priešingame kontūro krašte ir vėl grįžtama atgal. Taip kartojama tiek kartų, kiek reikia norimo storio skersinėliui gauti. Nutiesti skersinėlio siūlai apsiuvami. Tai galima padaryti trimis būdais: kilpiniu dygsniu, perpinant ir apsukant.

Paprasčiausias būdas yra apsiuvimas kilpiniu dygsniu (a). Nutiesti skersinėlio siūlai apsiuvami tankiu kilpiniu dygsniu, neliečiant audi­nio. Skersinėlis lyg tiltelis kabo virš audinio, kuris vėliau bus iškarpomas.

Antrasis jungiamųjų skersinėlių apsiuvimo būdas yra perpynimas (b). Pirmiausia nutiesti siūlai padalijami į dvi dalis.  Paskui abi dalys perpinamos siūlu.

Jungiamuosius skersinėlius taip pat galima paprasčiausiai apsukti siūlu (c).

Reikia įsidėmėti, kad apsiuvant skersinėlį bet kuriuo būdu, siūlą reikia įsiverti tokį, kad užtektų visam skersineliui. Pabaigus vieną jungiamąjį sker­sinėlį, prie kito galima pereiti daigsto dygsniu.

Dažnai jungiamieji skersinėliai sueina į centrą. Jie vadinami voratinkliais. Jie būna dvejopi. Paprasčiausias voratinklis — kai nutiesti siūlai susi­kryžiuoja centre ir kiekvienas skersinėlis atskirai apsiuvamas (a).

Šiek tiek sudėtingiau padaryti voratinklį, kurio centre daromas žiedas (b). Nuo kontūro krašto (1) nutiesiami siūlai į centrą (2), grįž­tama atgal ir gautas spindulys apsukamas ar apsiuvamas. Tada pereina­ma į kitą tašką (3) ir į kontūrą (4). 

Taip padaromi visi spinduliai, o centre gautas žiedas apsiuvamas pasirinktu būdu (c).

            Kai trys skersinėliai sueina į vieną tašką, siuvinėjimo tvarka yra tokia. Pirmiausia nutiesiami siūlai vienam skersinėliui, kuris pasirinktu dygsniu ap­siuvamas iki pusės.  Paskui nutiesiami siūlai kitam skersinėliui (a) apsiuvama iki susikirtimo vietos (b), ir užbaigiamas apsiūti pirmasis skersinėlis (c).

Padarius visus skersinėlius, siuvinėjamas rašto kontūras. Raštas per pridaigstytą kraštą siuvinėjamas tankiu kilpiniu dygsniu. Kilpos turi būti toje rašto pusėje, kurioje bus iškarpomas audinys.

Išsiuvinėtas rankdarbis skalbiamas, standinamas ir iš blogosios pusės lyginamas. Ir tik tada aštriomis mažomis žirklutėmis audinys iškarpomas numatytose vietose. Karpyti reikia labai atsargiai, kad neužkabintume sker- sinėlių, voratinklių ir kontūro krašto kilpų.

Karpytinis siuvinėjimas kartais derinamas su kitais siuvinėjimo būdais: baltąja adinuke, šešėliavimu, dekoratyviniais dygsniais.

ŠEŠĖLIAVIMAS

Šešėliavimo technika siuvinėjami drabužiai, staltiesės, staltiesėlės, ta­keliai, pagalvėlės, skarelės, šalikai ir kt. Audiniai ir siūlai būna įvairūs: lininiai, medvilniniai, vilnoniai ir šilkiniai. Šešėliavimo technika dažniausiai siuvinėja­mi augaliniai raštai, kuriuose vaizduojamos gėlės, lapai, jų koteliai, stiebai, uogos, vaisiai ir t.t. 

Siuvinėjimas šešėliuojant pagal atlikimo būdą yra skirstomas į vienpusį bei abipusi ir pilnajj bei dalinį.

Abipusis pilnasis šešėliavimas spalvotais siūlais siuvinėjamas tiesiais ir įstrižais dygsniais, užpildant visas rašto detales. Dygsniai gula vienas šalia kito gerojoje ir blogojoje rankdarbio pusėje. Jie turi būti ne per daug priveržti ir ne per laisvi. Jeigu sunku taip dirbti, geriau naudoti lankelį.

Siuvinėjant kelių spalvų siūlais, dygsniai daromi nevienodo ilgumo. Vie­nos spalvos siūlų dygsniai turi gražiai įsiterpti tarp kitos spalvos dygsnių. Taip pamažu išgaunama norima spalvų gama (a). Siuvinėjant gėlių žiedlapius, dygsniai turi būti nukreipti į gėlės viduriuką.

Kartais norima pavaizduoti užsilenkusį lapą ar žiedlapį. Tada kei­čiamas ne tik siuvinėjimo siūlo atspalvis, bet ir dygsnio kryptis bei ilgis (b). Užsilenkusio lapo ar žiedlapio kraštas siuvinėjamas tik baigus pagrindinę lapo ar žiedlapio dalį.

Siuvinys būna iškilesnis, kai rašto pagrindą sudaro viršutinis daigstomas dygsnis iš storesnio siūlo, o tada siuvinėjama šešėliavimo technika. Stiebai ir koteliai siuvinėjami virvutės, grandinėlės bei lygiuoju pasvirusiu dygsniu. Kotelius nesunku siuvinėti dviem virvučių eilėmis, kiekvieną eilutę siuvinė­jant skirtingo atspalvio siūlu. Taip gaunamas apskrito stiebelio įvaizdis.

Siuvinėjant lapus, kiekvienas jų dažniausiai dalijamas į dvi puses, kurių kiekviena siuvinėjama skirtingo atspalvio siūlais. Vidurio gyslelės dažniausiai siuvinėjamos tamsesniais, o kartais ir šviesesniais siūlais. Bet tai nėra būtina, jei lapas siuvinėjamas iš dviejų pusių. Lapo puses iš krašto galima pradėti siuvinėti tamsiau į vidurį šviesinant. Taip išsiuvinėtas lapas atrodys iškilesnis.

Vienpusis pilnasis šešėliavimas — tai tas pats pilnasis šešėliavimas, kurio gerojoje pusėje gausime pilną vaizdą, o blogojoje pusėje matysis trumpi reti dygsneliai. Vienpusis šešėliavimas taikomas tada, kai norima sutaupyti siuvinėjimo siūlų. 

Vienpusis šešėliavimo raštas užpildomas tiesiais ir pasvirusiais nevie­nodo ilgio dygsniais, kurie įsiterpdami vieni tarp kitų pereina į kitas spalvas ir sudaro šešėlius. Siūlas pritvirtinamas mažu daigsto dygsneliu rašto krašte, kuris vėliau bus paslėptas po siuvinėjimu. Toliau siuvinėjama adata nedaug užkabinant audinio viename rašto kontūro krašte, o paskui dygsnio ilgio numatytoje vietoje. 

Kai kada raštas išsiuvinėjamas ne visas, o tik jo dalis, pavyzdžiui, gėlės žiedai arba lapeliai. Tai dalinio šešėliavimo būdas.

 APLIKACIJA

Aplikacija puošiami drabužiai, siu­vinėjami dekoratyviniai interjero akcentai, staltiesės, užuolaidos, užuolaidėlės ir kt.

Aplikacijos pagrindui tinka jvairiausi audiniai iš lino, medvilnės, vilnos, šil­ko ir kt. Pati aplikacija daroma iš įvairių audinių gabalėlių ir net odos. Ge­riausia, kai karpomo audinio kraštai neyra.

Audinio gabalėlius raštui reikia parinkti pagal storį. Aplikacija už pagrindo audinį turėtų būti plonesnis arba tokio pat storio.

Sukomponuotas piešinys pilnai, o kartais iš dalies perkeliamas ant pa­grindo, pažymint tik atskirus taškus. Iš aplikacijai skirto audinio iškerpamos arba išpjaunamos numatyto dydžio ir formos detalės, kurios tvirtinamos prie pagrindo pirmiausia jas prismeigiant adatėlėmis. Tada smulkiu daigsto dygs­niu prisiuvamos (a). Jeigu detalės audinys yrantis, jos kraštai pridaigstomi palenkiant. Galima pridaigstytas detales prisiūti siuvamąja ma­šina zigzago dygsniu (b). Paskui visų detalių kraštai apsiuvami pasirinktu dekoratyviniu dygsniu. Dažniausiai taikomas kilpinis arba lygusis dygsnis. Puikiai tinka ir tankus pintinis dygsnis. Prisiūtas detales galima puošti įvairiais siuvinėjimo būdais ir dygsniais (c).

Aplikacijos detalių prisiuvimo būdai: